Mantrailingas – kai šuo, pasitelkdamas savo uoslę, kartu su vedliu ieško dingusio žmogaus. Tai savotiškas menas sekti individualiu žmogaus kvapu. Dažniausiai mantrailingas ar jo metodai naudojami kriminalinių tyrimų metu: šuns ir vedlio komanda padeda rasti dingusį/pagrobtą žmogų arba nurodyti jo dingimo vietą. Tačiau ši veikla sparčiai populiarėja ir tarp šunų šeimininkų, kurie nori užsiimti produktyvia veikla su šunimis lavinant jų gebėjimus dirbti su kvapais.

Mantrailingas žmogaus paieškos praktikoje pradėtas taikyti ganėtinai seniai. Pirminis tikslas buvo perorientuoti įgimtą šuns medžioklės instinktą iš darbo su medžiojamo gyvūno kvapu į darbą su žmogaus kvapu. T. y. pakeisti įgimtą motyvaciją susimedžioti maisto į motyvaciją sekti žmogaus kvapu, gaunant apdovanojimą iš žmogaus (skanėstai, žaidimas, kt.) paverčiant tai žaidimu. Dažnai mantrailingas užleisdavo vietą pėdsekystei, nes tai yra sunkiausiai kontroliuojama ir suprantama paieškos disciplina. Užsiimant šia veikla, vedlys turi išmokti puikiai suprasti ne tik savo šunį, bet ir aplinkos veiksnius (vėją, karštį, kelio dangas ir kt.) ir tuo pačiu valdyti savo stresą, kad jis netrukdytų dirbti čia ir dabar. Mantrailinge laiko ir vietos pakartoti ar palaukti dažniausiai nėra – komanda turi dirbti greičiau nei darbo metu judantis vėjas, nebloginant darbo kokybės ir tikslumo. Šunys turi įgimtą savybę sekti kvapu, todėl čia žmogaus pagrindinis uždavinys yra tikslingai nukreipti šį gebėjimą.

Ryškiausias mantrailingo išskirtinumas yra komandinis vedlio ir šuns darbas, reikalaujantis subtiliausių savybių – tarpusavio pasitikėjimo ir supratimo. Todėl dažnai treniruojantis yra girdima frazė „pasitikėk savo šunimi!“ Čia šuo žmogui atveria akis vadovaudamasis savo nosimi, o žmogus piešia žemėlapį ir realios situacijos scenarijų padėdamas šuniui būti kuo tikslesniam. Kiekvienas komandos startas yra unikalus ir dinamiškas, nes tiek šuo, tiek žmogus yra gyvi sutvėrimai, dirbantys greitai besikeičiančiomis aplinkos sąlygomis. Užsiimant mantrailingu, negali tikėtis nuoseklių ir lengvai pamatuojamų rezultatų – ši disciplina yra reikalaujanti išskirtinai daug praktinio darbo ir kantrybės.

Kalbant apie Mantrailingo mokymą, jis apima nuolatinį vedlio ir šuns ugdymą. Šuns pagrindinė užduotis yra sekti individualiu dingusio žmogaus kvapu. Jis turi gebėti ne tik iš visų aplinkos kvapų išskirti vieną reikalingą individualų žmogaus kvapą, bet ir atskirti, kur tas kvapas „šiltėja“ (veda link tikslo), o kur jis tampa mažiau ryškus. Vedlio pagrindinė užduotis yra suprasti situaciją, kurioje atsidūrė, ir kritiškai vertinti jos aplinkybes, interpretuoti ir reaguoti į šuns kūno kalbą. Dažniausiai šuns kūno kalba keičiasi labai greitai, todėl vedlys turi pastebėti net menkiausius jos pokyčius. Šiai daliai būtina sąlyga yra labai geras savo šuns pažinojimas ir jo supratimas „iš pusės judesio“ – galimybės perklausti šuns, ką jis norėjo pasakyti, nėra. Vedlys turi būti kritiškas ir gebėti valdyti šuns darbą – jį skatinti, jeigu šuo dirba tikslingai, arba jį stabdyti ar koreguoti, jeigu šuo pradeda klysti.

Viena labiausiai sunkinančių aplinkybių mantrailingo veikloje yra nesustabdomas dingusio žmogaus kvapo kitimas – jis nuolatos silpnėja ir juda. Kuo senesnis kvapas, tuo sudėtingiau dirbti šuniui. Kadangi mantrailingas dažniausiai yra vykdomas miesto sąlygomis, šuniui daug sudėtingiau dirbti dėl nuolatinio žmonių srauto, gamtos sąlygų ir paviršių skirtumų. Jeigu pėdomis sekantis šuo žolėje gali orientuotis pagal paviršiaus pažeidimą, mieste šuo šios galimybės netenka dirbdamas ant asfalto ar kitų kietų paviršių. Šuo turi remtis pabirusiomis žmogaus kūno (odos, plaukų, kt.) dalelėmis, kurios yra itin mažos ir lengvai pasiduoda aplinkos poveikiui – vėjui, krituliams, temperatūrai, kt. Taip pat reikėtų nepamiršti, kad miesto sąlygomis dirbantį šunį nuolat vilioja šuniški kvapai: kitų šunų pažymėta teritorija, šiukšlės, katės ir kt. Todėl šuo turi būti stipriai motyvuotas surasti dingusį asmenį, o ne realizuoti aplinkos šniukštinėjimo poreikius. Mantrailingo paieškos metu šuo turi gebėti pasiimti kvapą nuo skirtingų paviršių ir sąmoningai pasirinkti greičiausią ir tiksliausią kelią iki dingusio žmogaus, neapsiribojant viena metodika ar veislės savybėmis.

Neabejotinai sėkmingiausi mantrailingo šunys yra bloodhound‘ai ir kiti medžiokliniai šunys, kurie buvo veisti specifiniam darbui su kvapais: jie ne tik geba juos identifikuoti, bet taip pat yra be galo ištvermingi ir kupini motyvacijos kvapu sekti nenutrūkstamai. Tačiau tai nėra verdiktas kitoms šunų veislėms ar veislių mišrūnams. Tikslingas komandinis darbas ir tinkama motyvacija yra sėkmingų mantrailingo užsiėmimų paslaptis.